Vieno katino istorija.

Asta Mikalonytė Kurapkienė

Nusprendžiau pasidalinti savo katino Pikčiaus istorija, savo patirtimi, nes pagalvojau, kad ši informacija gali kam nors padėti. Padėti nebijoti, padėti nestresuoti, padėti priimti teisingą sprendimą. Padėti išgelbėti gyvybę.

Taigi. Senai senai, prieš keturis metus pamačiau vienos nuostabios moters iš “Gyvybės vagonėlių” prašymą laikinai pagloboti du mažus kačiukus. Kaip tik tuo metu turėjau galimybę ir šis katinas atsidūrė pas mane. Gimė jis prie Šeškinės poliklinikos po kioskeliu. Papuolęs pas mane iškart jautėsi kaip namuose – šėlo, dūko, lakstė ir žaidė kaip ir priklauso mažam kačiukui todėl gavo vardą – Viesulas. Buvo sveikas ir guvus. Tad tereikėjo jį fotografuoti, sukurti tekstą ir dėti skelbimą, kad jam ieškomi namai.
Bet kuo jis ilgiau buvo pas mane, kuo aš jį daugiau fotkinau, tuo aiškiau supratau kad jokio skelbimo aš nedėsiu. Noriu jo pati. Tiesiog tai nuostabus katinas kurį noriu matyti kasdien.
Viskas buvo puiku. Kita mano katytė Elzytė jį priėmė kaip savo vaiką. Nors pati dar buvo vaikas pati nė pilnų metų neturėjo bet prausė Pikčiuką, laižė, visko mokino, ir sutramdydavo kai šis per daug siausdavo ir miegodavo susikabinę ir žaizdavo kartu. Vardą pakeitėm iš Viesulo į Pikčiuką, nes jis visada urgzdavo. Valgydamas, gerdamas vandenį, žaizdamas, net prausiamas kartais urgzdavo. 😁😁😁
Septynių mėnesių jį kastravau. Ir būtume ir toliau gyvenę laimingai jei ne mus užklupusi bėda.
Būdamas gal dešimties mėnesių jis pirmą kartą negalėjo prasišlapinti. Tada nesureikšminau šio dalyko. Tiesiog apsilankėme pas vet. gydytoją gavom antibiotikų, vaistų, pakeitėm sausą maistą į specialų sausą maistą ir gyvenom toliau. Iki tam tikro laiko. Kai jam buvo apie pusantrų metų prasidėjo nuolatiniai priepuoliai – eina į kraiko dėžutę, kapsto, bando pasisioti – niekaip. Eina į kitą kraiko dėžutę vėl kapsto, vėl bando pasisioti – kaukia nesavu balsu ir niekaip.
Tada jau stresas, vet. klinikos ir vėl stresas.
Žodžiu gavau tokių komentarų – šlapimo pūslėje pilna akmenų (taip, taip pat kaip pas žmogų inkstuose), katinų kalba tai vadinama struvitai. Dar būna ir oksalatai, bet pas mus buvo struvitai. Tie akmenys jau gana dideli. Nepraeina pro šlapimo takus, juos užkemša, katinas negali šlapintis, jam žiauriai skauda, nuodijasi organizmas ir žopa…….
Gydymo būdai – operacija. Šūdas didžiausias. Nes tai tik ekstra pagalba. Akmenis išoperuoja tik tam kartui. Gyvūnui stresas ir narkozė kuri sodina imunitetą ir kenkia. O kadangi pas mano Pikčiuką tai įgimta liga ir tie akmenys kaupiasi nuolat nepriklausomai nuo nieko – tai operacija jokia ne išeitis. Juk nuolat nepjaustysi katino.
Dar vienas būdas irgi operacija. Per ją pašalinama dalis šlapimo kanalo, suformuojant kaip pas katytę kažką panašaus. Bet tada katinas negali sulaikyti šlapimo ir dažniausiai, nors ne visada, ten kur eina ar būna katinas gali lašėti šlapimas. Tai irgi jokia ne išeitis. Arba katiną paleist į kiemą, ko nesiruošiau daryti. Arba visą gyvenimą laikyti narve. Tai nesąmonė.
Dar viena išeitis – migdyti. Eikit jūs nfk su savo nesąmoningais pasiūlymais.
Spjoviau į vetus ir bėgau konsultuotis su draugėmis.
Ir ačiū Dievui kad tai padariau. Dabar mano Pikčiukui jau eina penkti metai.
Draugė pasiūlė Aurimą iš Senamiesčio vet. klinikos. Ir neapsiriko. Aurimas nieko neoperavo, nesiūlė migdyti. Įvedė į šlapimo kanalą kateterį, pro jį išvalė akmenis iš šlapimo pūslės. Mano Pikčiukas su katetriu gyveno beveik dvi savaites. Aišku tuo metu buvo narve. Gavo vaistų, vitaminų, lašinių, gavo specialių rusijos mokslininkės sukurtų vaistų, kurie jei gerai pamenu pagaminti iš medžio žievės. Tada gavom patarimų pakeisti maitinimą. Kokį pirkti spec. maistą kuris stabdo struvitų (akmenų) gamybą šlapimo pūslėje. Gavom rekomendacijų kokius papildus karts nuo karto panaudoti. Kas metai laiko daromės kraujo ir šlapimo tyrimus ir GYVENAM.
Gyvenam puikiai. Žaidžiam, dūkstam, pavydim, pykstamės, mylim, ateinam miegoti kuo arčiau, prisiglaudžiam prie šeimininkės. Kai šeimininkė vakare pjausto mėsą net sugebam užlipti jai ant pečių. Pakontroliuoti kad tik ji po lygiai tą mėsytę padalintų.
Žodžiu prisitaikėm, pakeitėm mitybą ir gyvenam ir vargo nematom.
Bet didžiausia problema kurią turėjom įveikti buvo vanduo. Kadangi tie akmenys linkę gaminti ir kauptis šlapimo pūslėje, juos reikia išplauti iš ten. O kad juos išplauti reikia gerti daug vandens. O dauguma iš jūsų tikriausiai žino koks yra vargas priversti katiną gerti.
Bet aš dariau viską kaip man patarė Aurimas. Pradžioj tiesiog ryte ir vakare suduodavau jam vandens su švirkštu tiesiai į snukutį. Pikčius urgzdavo, pykdavo, būdavo net šiepia dantis, bet man buvo dzin, man buvo svarbiau, kad jis gyventų.
Vėliau prieš vakarienę ir po vakarienės aš pradėjau jam siūlyti vandenį. Kiekvieną mielą dieną. Specialiai tam nupirkau gražų naują stiklinį induką ir kiekvieną kartą pripildavau švaraus vandens. Niekada tam indelyje vandens nelaikydavau. O pripildavau šviežio ir pasiūlydavau jam. Pradžioj jis bėgdavo nuo manes. Vėliau slėpdavosi. Tada vėl prieš eidama gulti suduodavau jam su švirkštu vandenį kiekvieną mielą dieną du kartus per dieną. Tai buvo mano katino gyvybės kaina. Aš negalėjau pasiduoti. Tiesiog per daug jį mylėjau.
Vėliau praėjus maždaug pusmečiui jis jau apsiprato ir kartais pats pagerdavo iš to induko. Kartais pabėgdavo tai vėl vakare sugirdydavau.
O dabar po visko praėjus daugiau jau nei dviems metams jis taip priprato kad prieš vakarienę pats palaka vandens. O po vakarienės kai aš jau baigiu plauti indelius jis visada ateina ir sėdi prie kriauklės laukdamas kol įpilsiu jam palakti vandens.
Dabar praėjus daugiau nei dvejiems metams kartais jau pati užsimirštu, bet tik baigiu plauti indelius atsisuku ir matau jį sėdintį šalia ir laukiantį kol įpilsiu jam šviežio vandens į jo specialų, gražų, stiklinį induką.
Niekada nė vieno sykio nesu padėjusi jo indelio su vandeniu ir nuėjusi. Nes tada ir jis pabėga, tiesiog nelaka. Visada laikau indelį rankose tol, kol jis palaka kiek nori. Tai ne išpindėjimas ir ne durnumas – tai mano katino gyvybės kaina.
Ir dabar kai darėmės tyrimus – atsakymai mus nudžiugino. Kraujas puikus, viskas normos ribose. Šlapimas puikus, jokių akmenų, jokio užteršimo. Viskas super.
Taigi. Žinau ir puikiai suprantu kad nevisus katinus galima išgydyti. Ne visiems vienodos ligos būna. Visų organizmai skirtingi. Bet……
Visada verta pabandyti. Ieškoti išeities. Nestresuoti. Klausinėti. Eiti į kelias klinikas, klausti skirtingų veterinarų. Ir visada būtinai pabandyti jei tik yra šansas padėti ir gydyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Pridėti paveiksliuką(tik .jpg)