Stebuklas, kad vis dar turime lietuviškų arklių veislių

Lietuvoje gruodžio 6 dieną yra minima Arklių diena. Ta proga domimės lietuvių pasiekimais žirgų veisimo srityje. Lietuva gali didžiuotis turėdama net tris nacionalines arklių – trakėnų, žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų – veisles. Tačiau kaip sako šiuos žirgus tyrinėjantys specialistai, šiuo metu stebimos ne itin geros tendencijos – lietuviškoms veislėms skiriama vis mažiau dėmesio, o iš užsienio atsivežamų žirgų laukiama išskėstomis rankomis.

Žemaitukų veislės išlikimas – stebuklas Jau 18 metų žemaitukų veislę tyrinėjanti Gyvulininkystės instituto Gyvūnų genetikos ir veisimo skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, Žemaitukų arklių augintojų asociacijos (ŽAAA) vadovė Valė Macijauskienė teigė, kad šią lietuvių išveistą veislę pirma reikėtų sieti su tautiškumu, lietuvių identitetu ir tautos savastimi. „Arklio dieną reikėtų susieti su tautos tradicijomis. Mūsų tauta turi žirgą herbe ir reikia akcentuoti, kad naujame herbe jau nebėra mūsų tikrojo žemaituko. Tai irgi nulemia tam tikrus dalykus. Dabar yra agresyvus, sunkusis arklys, kuris nieko bendro neturi su mūsų ankstesniu ir dabar atkurtu, per ilgus šimtmečius išsaugotu žemaituku.

Matome lietuvių tautos ryšį su žirgu pačioje seniausioje simbolikoje. Etnokultūroje taip pat matome begalinę meilę lietuvių žirgui. Tai, kad šita veislė išliko – irgi yra stebuklas, kadangi Lietuva turėjo tiek karų ir marų, nepriteklių, kad atrodo, kad šita veislė negalėjo išlaikyti tęstinumo. Tačiau visąlaik atsirasdavo žmonių, kurie jautė žemaituko išskirtinumą ir netgi aukodavosi, kad šita veislė išliktų ateinančioms kartoms“, – pasakojo V. Macijauskienė. Jos teigimu, būtent turtinga šio žirgo išlikimo istorija ir lemia, kad kuo toliau, tuo labiau ši veislė tampa brangesnė: „Dėl to žemaitukas ir genetiškai, ir dvasine prasme turi daug stipresnį energetinį lauką, didesnį ryšį su mūsų žmonėmis, kadangi tai yra mūsų pačių tautiečių įdėta energija į šitą žirgą. Kuo jis yra ir ypatingas“. Išskirtinis bruožas – universalumas V. Macijauskienė sako, kad žemaitukai išsiskiria savo universalumu. Dabar išveistos veislės dažniausiai būna specializuotos ir praradusios universalumą. „Tai atsispindi ir pačiame žirgo sudėjime, ir biologinėse, darbinėse savybėse. Ne visos dabartinės veislės pasižymi universalumu, o senosios, tarp jų ir žemaitukai, kuri yra viena iš seniausių pasaulio veislių, nenutrūkstamai tai perduoda iš kartos į kartą. Ši savybė nebuvo sukurta dirbtinai, ji vystėsi palaipsniui“, – sakė ŽAAA vadovė.

Pašnekovė mena, kad žemaitukai kaip veislė ėmė nykti lenkėjimo metu, kada buvo nutautinama Lietuva. Priešai naudojo visas priemones, kurios šalies tautiškumą menkintų. Žemaitukai buvo vienas iš įrankių. „Daug lėmė ir karai, bet jau tarybiniais metais buvo sąlygos, kada šita veislė galėjo suklestėti ir būti visai kitame lygyje, jeigu jie nebūtų buvę tam tikru ideologiniu įrankiu. Buvo palaikomi keli egzemplioriai, bet neleidžiama išvešėti per daug, kad tai neskatintų lietuvių sąmoningumo. Beveik aštuolioliką metų tyrinėjant šią veislę matau, kad ji yra didžiulis įrankis lietuvių sąmoningumui kelti. Ji susijusi su visomis lietuvių vertybėmis, kurios tam tikrais etapais buvo nuvertinamos“, – dėstė pašnekovė. Užsienio veislės palaikomos labiau nei savos Pašnekovė sako, kad nepaisant žemaitukų veislės unikalumo, šios veislės saugotojams trūksta palaikymo iš valdžios. V. Macijauskienės teigimu, atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, žemaitukų veislė galėjo stipriai suklestėti, tačiau ji sako pastebinti, kad labiau palaikymo sulaukia ne vietinės, o atsivežtinės veislės. „Labiau remiamos iš užsienio atvežtos veislės, o savo veislių plėtojimas, propagavimas, pristatymas, tobulinimas aukštame specialistų lygyje nėra daromas. Noras tai palaikyti kyla iš apačios ir duoda tam tikrus rezultatus, bet tai galėtų vykti su visiškai kita energija, jeigu tai būtų ir valstybiniu lygmeniu skatintinas dalykas“, – svarstė V. Macijauskienė.

Paklausta, kad galbūt valstybinės paramos savų veislių tobulinimui neskiriama, nes trūksta ekonominės motyvacijos, pašnekovė atsakė, kad iš valdžios girdi tokį pasiteisinimą – neva išskirtinai savų veislių remti neleidžia europinės direktyvos. V. Macijauskienė skaičiuoja, kad šiuo metu turime arti 600 žemaitukų veislės arklių, tačiau ne visi tinkami veisimui. Veisimui naudojama maždaug pusė visos populiacijos. „Nemuno žirgyno“ direktorius Juozas Bučinskas antrino V. Macijauskienei, sakydamas, kad panašiai kaip ir žemaitukai, taip ir kita lietuviška veislė – Lietuvos sunkieji – yra nykstanti ir dėl to priskiriama prie saugomų rūšių.

„Sunkieji žirgai labai minimaliai naudojami žemės ūkyje, nes dabar visur technika. Nebėra tokio poreikio. Bet kaip lietuviška veislė yra saugotina ir laikoma Lietuvos paveldu“, – sakė J. Bučinskas. Jis pabrėžia, kad tiek žemaitukai, tiek Lietuvos sunkieji nėra sportiniai žirgai, tačiau užsimena, kad lietuviai dirba ir su lietuviško sportinio žirgo išveisimu. Kuriama lietuviška sportinio žirgo veislė Lietuvos jojamųjų žirgų veisimu užsiima Lietuvos arklių augintojų asociacija. Šių veislinių žirgų populiacija pradėta formuoti 1999 m., atrinkus pageidaujamą tipą atitinkančius Europos jojamųjų veislių eržilus reproduktorius ir kumeles. Norima išveisti sportinį žirgą, kuris būtų tinkamas konkūrams, išjodinėjimui ir trikovei, o šiek tiek stambesni tiktų ir klasikinėms kinkinių sporto rungtims. Kaip paaiškino Lietuvos arklių augintojų asociacijos valdybos pirmininkas Almutis Raila, Lietuvos jojamasis žirgas yra veislė, gaunama kryžinimo būdu. Į ją įeina visos Lietuvoje auginamos klasikinės sportinės veislės.

„Taip išeina Lietuvos jojamasis. Vokiečiai turi kelias veisles – Vokietijos jojamąjį ir Vokietijos sportinį, kiekviena šalis turi net po kelias veisles. Vokietijoje kiekvienoje žemėje yra po dvi veisles, nors kai suvestume tuos visus žirgus į vieną vietą, vieną nuo kito netgi neatskirtume. Visas pasaulis eina į vieną modelį – į vieną tipą, kad žirgas būtų gražus, elegantiškas, taurus, maždaug ir parametrai ūgio visi apkalbėti, kad jis norėtų bendradarbiauti, dirbti. Nėra čia stebuklo, kad kaip tarybiniais laikais, kai partijos veikėjai sakydavo, kad jie kažką padarė. Čia kalba eina ne apie padarymą, o apie Konstitucinę teisę – kad Lietuva turėtų veislę“, – sakė A. Raila. Jo teigimu, dabar jeigu Lietuvoje auginamiems žirgams, sakykime, Hanoveriams, reikėtų paso, reikėtų jo važiuoti į Vokietiją. Yra toks dalykas kaip autorinės teisės, būtent dėl to lietuviams norisi turėti savo veislę. Todėl Lietuvos arklių augintojų asociacija yra sau išsikėlusi užduotį įregistruoti Lietuvos jojamąjį. Visi klasikinių veislių kumelių ir eržilų palikuonys, gimę Lietuvoje, vadinami Lietuvos jojamaisiais. „Tai yra šiuolaikinis, paprastas, žmogui suprantamas šitos veislės apibrėžimas. Tai yra veislė – kryžminimo būdu, tai nėra uždara kilmės knyga“, – sakė A. Raila. Tarptautinės Arklių dienos proga staigmeną yra paruošusi Arklių globos asociacija. Šį penktadienį 20 val. visus atėjusius prie šv. Kotrynos bažnyčios žada nustebinti čia susirinkę asociacijos savanoriai.

http://www.delfi.lt/grynas/gyvenimas/stebuklas-kad-vis-dar-turime-lietuvisku-arkliu-veisliu.d?id=63462604

One thought on “Stebuklas, kad vis dar turime lietuviškų arklių veislių”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Pridėti paveiksliuką(tik .jpg)