Į Ameriką gyventi išvykę lietuviai katės čia nepaliko

Kaip mes įsivaikinome Alisą, jau rašėme.  Į gyvūnų prieglaudą atvykęs vyras išpildė žmonos svajonę, dabar papasakosime, kaip su ja keliavome gyventi į Ameriką. Viskas prasidėjo nuo bilietų paieškos. Informaciją, kokios sąlygos skristi su gyvūnais, rasti sekėsi labai sunkiai, buvo aplankyta daugybė agentūrų ir jų padalinių, tačiau jie nelabai pagelbėjo. Bet tai nesukėlė jokių abejonių, kad Alisa skris su mumis. Galiausiai kreipėmės į agentūrą, kur vyras nuolatos pirko darbo keliones. Trakšt tribidakšt, viskas sutvarkyta! Išsirinkome laiką, rezervavome bilietus, atsiuntė užpildyti anketas apie gyvūną, kur buvo daug klausimų apie sveikatą ir jo ypatumus. Kol tvarkėmės bilietus, Alisą patikrinome pas veterinarą, sučipavome, užpildėme dokumentus Veterinarijos tarnyboje, kad išduotų europinį pasą. Tada pasiskiepijome, išklausėme patarimų kelionei. Šeimynėlė pasinėrusi į daiktų pakavimą, popierių tvarkymą, kalendoriuje pažymėta data artėja, o dar baisiau, kad skrydis pirmadienį – juk sertifikatas turi būti išduotas ne vėliau kaip 24 val. iki skrydžio. Taigi liepė atvažiuoti penktadienį. Ir atėjo kelionės naktis: katė supakuota į boksą (tiesa, kelias dienas iki kelionės davėme jai natūralių raminamųjų), rankinėje feromonai katėms, kad lengviau adaptuotųsi naujoje vietoje, vaikas vežime (jam buvo tik 8 mėnesiai). Oro uoste pasvėrė katiną, patikrino visus dokumentus, susimokėjome už bilietus (jei gerai pamenu, buvo apie 130 eurų) ir sėkmingai praleido toliau. Kadangi neviršijo leistino svorio, Alisa skrido su mumis salone. Ar kniaukė? Taip, šiek tiek, nes lėktuvas ūžia, bet tas kniaukimas toks tylus, kad tik aš ir mano šeima jį girdėjome. Visą skrydį (2 val.) iki Frankfurto stebėjo mane ir Augustą. Jei Augustas tik pakeldavo balsą, tuoj sunerimdavo, kas nutiko.  Frankfurte turėjome laukti skrydžio 8 val. Turėjau pavadėlį, taigi susiradome nuošalesnę vietą, užmigo vaikas, o Alisą išleidau iš bokso. Ji visiškai ramiai apsidairė ir atsigulė, juk šeima šalia, nieko baisaus. Neėdė, tik lakė vandenį. Išsigandusi buvo tik vieną kartą, kai valytojai pradėjo valyti langus, tada atsargiai įsliūkino į savo nameliuką. Pakaitomis dalinosi vežimu su vaiku, tai vienas miega, tai kitas. Laikas antram skrydžiui. Patikrinimuose katę visur reikia išimti iš bokso ir pernešti rankose. Laipinimas labai greitas, vaikas, katė saugiai savo vietose, laukia apie 11 val. skrydis. Alisa, supratusi, kad dar teks ilgai keliauti, užmigo. Po kurio laiko, kai apsiramino žmonių šurmulys, dalis sumigo, stiuardesės irgi užsiėmė savo reikalais, ištraukiau Alisą iš bokso, pasodinau šalia vaiko pasiniurkyti ir išsidrėbus pagulėti. Malonumas truko neilgai, praeinanti stiuardesė pamatė ir paprašė įkelti katę į boksą. Ir štai mes Amerikoje, bet tai dar ne kelio pabaiga. Apsistojome pas draugus, kol vyras susirado darbą. Po dviejų mėnesių iš Vašingtono valstijos iškeliavome mašina iki Las Vegaso. Kelionė netrumpa, o keliaujant su mažu vaiku ir sustojimų daugiau, taigi su nuotykiais važiavome 3 dienas. Prieš išvažiuodami ieškojome viešbutukų, kurie priima su gyvūnais. Pirmąją vietą pasiekėme labai vėlai vakare, pavargę, svajojantys apie poilsį. Ir čia mums staigmena: pasirodo, apsiskelbė, kad priima visus gyvūnus, o galvoje turėjo visus šunis. Dar kažką bandėme aiškintis, bet numojome ranka. Apsukome ratą – niekas nepriima katinų. Pasakiau vyrui, kad Alisą apgyvendinsime mašinoje. Ištraukiau kraiko dėžę, pastačiau maistą, vandenį, palikau mašiną po langais, kad matyčiau. Dalį langų uždengiau šalikais, kad pačiai Alisai būtu jaukiau. Ryte nulėkiau iki mašinos – katė sveika, viskas gerai, kažkur tarp daiktų išsimiegojusi. Ir mes vėl kelyje. Iš karto suskubome pasiskambinti į kitą viešbutį ir įsitikinti, ar jie priima kates, ir mūsų palengvėjimui – priima. Taip po 3 dienų kelionės pasiekėme savo galutinį tašką – Vegasą. Čia mes jau pusę metų, laimingi, kad Alisa atkeliavo su mumis ir kad neišsigandome visko, kas pakeliui mūsų laukė. Dabar Augustas turi puikią draugę, pykstasi, mušasi, bučiuojasi, maistu dalinasi, žaidžia, šukuojasi, viską daro kartu. Smagu stebėti jų draugystę ir žinome, kad čia tik pradžia. Kitą gruodį keliausime vėl. Mūsų šeima susideda iš keturių asmenų, na ir kas, kad vienas, susišiaušęs, kailiniuotas ir nemokantis kalbėti, bet jis šeimos narys, ne mažesnis nei mano vaikas. Ir štai mes Amerikoje, bet tai dar ne kelio pabaiga. Asmeninio archyvo nuotr. Ar susiaurėja pasirinkimo galimybės? Taip, skrydžių kompanijos tik tos, kurios gabena gyvūnus, buto nuoma, viešbučiai – renkiesi iš tų, kas priima su gyvūnais. Visada galime keliauti lengvesniais keliais iki tikslo, bet ar tikrai būsime laimingi?

2 thoughts on “Į Ameriką gyventi išvykę lietuviai katės čia nepaliko”

  1. Perskaičiau ryte ir pagalvojau: „Kad taip kasdien tokių žinių! Apie tokias šeimas, apie tokius katinus!“ ŠAU-NUO-LIAI!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Pridėti paveiksliuką(tik .jpg)